Vienas smagiausių dalykų adrenalino ir dviračių mėgėjams – kalnų dviračiai. Šiais specialiai suprojektuotais dviračiais važinėjama nelygiu paviršiumi. Niekam nekyla abejonių, kad kalnų dviračiai turi daug panašumų su kitomis šio tipo dviratėmis transporto priemonėmis, tačiau yra žymiai patvaresni važiuojant bekelę.
Važinėjimas kalnų dviračiais skirstomas į kelias kategorijas: orientacines, laisvo stiliaus, šokinėjimo, greičio ir pėdsakų sekimo. Kaip gi atrodo vadinamasis pėdsakų sekimas (angl. trail riding) dviračiu?
Kalnų dviračiais įprastai važinėjama vietovėse, kuriose gausu uolų, išgraužų, provėžų, smėlio, žvyro, medžių šakų ir šaknų bei stačių šlaitų. Visos šios kliūtys nėra rimtas iššūkis specialiai tam suprojektuotam kalnų dviračiui. Tačiau būtinas ir nemažas dviratininko patyrimas. Kitu atveju viskas gali baigtis ne tik nubrozdintais keliais, o ir rimtesniais sužeidimais.
Beje, šis dviračių mėgėjų užsiėmimas gali būti išskirstytas į dar keletą tipų: 1) Trumpus, akmenuotus ir didelio techniškumo reikalaujančius greičio ruožus; 2) Ilgus takus, tokius kaip geležinkelio ar miško kelių (pvz.: Pietų Downso kelias Anglijoje); 3) Pėsčiųjų takus, kurie eina per aukštus kalnus. Labai primena žygius, kadangi dažniausiai kelionė trunka ilgiau nei vieną dieną. Dažniausiai visi maršrutai būna iš anksto suplanuoti.
Apibendrinant galima teigti, jog kalnų dviračiai yra puiki galimybė ne tik suteikti savo organizmui fizinio aktyvumo, bet ir pravalyti galvą nuo minčių bei susipažinti su savo vietovės kraštovaizdžiu. Tiesa, neverta pamiršti, kad pilnas malonumas pajuntamas gali būti tik važiuojant specialiai tam skirtu kalnų dviračiu.
