Ko gero, niekam nekyla klausimų, kodėl mano mama susirūpino mūsų namų interjeru. Pasirodo, naujasis mamos draugas, tiek daug prisuokęs apie nuostabų mamos skonį, pamažu ėmė siūlyti savo paslaugas.
„Jūsų butas įkvepiantis, bet gal kiek per sodriai išdėstyti baldai.“ Arba dar geriau: „Provansas pešasi su Ikea.“ O viešpatie… Tai gal dar pasakys, kad užuolaidos pavydi pietų stalui, kurį parsivežėme iš kaimo?
Mama bėgioja po kambarius ir spygauja – mūsų namų interjeras toks ir šioks, mūsų namų interjerui trūkta to ir ano.
Ji net pradėjo šeštadieniais keltis anksti ryte ir kuistis po tuos senienų turgelius, kur susirenka įvairaus plauko sukčiai, siūlantys seną šlamštą už milžiniškus pinigus. Nauda, bent tokia, kad mama pasiima su savimi šunį ir man nereikia jo vesti į parką.
„Mama,“ – sakau aš jai kartą. „O tu nemanai, kad tai, ką mes tiek laiko kartu kūrėme ir buvo tas tikrasis mūsų namų interjeras?“ Kad plakimasis prie vieno ar kito stiliaus mus tik atitolina nuo mūsų pačių.
„Ką tu čia paistai, vaikeli? Ką gi tu apie tai išmanai?“ man sako mama apžiūrinėdama gobeleno skiautes.
O aš jai nieko nebeatsakau, nes žinau, kad ši „liga“ greitai išgaruos pati. Su dar viena sąskaita už „kažką“ ir su fraze: tai tik dar viena puiki patirtis.
